Kalba gyventojai

„Misija Sibiras“ dalyvis Matas: „Palikome žymę Lietuvos istorijoje“

„Misija Sibiras 2018“ dalyvis Matas Toliušis šiandien gyvena Kaune, bet savo gimtosios Šilutės nepamiršta.
„Misija Sibiras 2018“ dalyvis Matas Toliušis šiandien gyvena Kaune, bet savo gimtosios Šilutės nepamiršta.

„Sugiedi tautišką giesmę, apkabinęs ekspedicijos draugus, ir tu žinai, kad mes, komanda, palikome žymę apie mūsų tautiečių žiaurius išgyvenimus Kazachstane“, – pasakoja projekte „Misija Sibiras 2018“ dalyvavęs šilutiškis Matas Toliušis. Su juo kalbamės apie tai, su kokiais iššūkiais ten teko susidurti ir kas labiausiai įstrigo atminty.

Kodėl nusprendėte dalyvauti šioje ekspedicijoje? 

Dar būdamas paauglys išgirdau apie šį pilietiškumą skatinantį projektą. Tačiau tik pastaruosius du metus aktyviai domiuosi galimybėmis prisidėti prie tremtinių ir politinių kalinių istorijų išsaugojimo ir skleidimo: dalyvauju renginiuose, praėjau du bandomuosius ir šiemet išvykau į ekspediciją. Kaip gidas-edukatorius žaviuosi pilietiškumą ir bendruomenę auginančia organizacija. Esu baigęs istorijas studijas VDU, todėl tai man nesvetimas dalykas.

Ką Jums davė ši ekspedicija?

Davė dar didesnę motyvaciją užsiimti pilietiškumą ugdančiomis veiklomis, suteikė galimybė kitaip, betarpiškai pažinti ne tik istoriografinę medžiagą, bet daugybę žmonių likimų. Patirčių būta daug, bet niekas nepakeis to jausmo, kai naktį gamintas mūsų rankų darbo kryžius iškyla laisvės kovotojų, lietuvių partizanų, ar visiškai nekaltų žmonių, net vaikų amžino poilsio vietoje. Sugiedi tautišką giesmę, apkabinęs ekspedicijos draugus, ir tu žinai, kad mes, komanda, palikome žymę apie mūsų tautiečių žiaurius išgyvenimus Kazachstane ir kol stovės šis kryžius niekas negalės paneigti šių skaudžių likimų. Ekspedicija suteikė jausmą, kad prisidedame prie Lietuvos istorijos saugojimo.

Kas ekspedicijoje buvo sudėtingiausia?

Būti be šeimos. Vis pagalvodavau apie Lietuvoje likusią žmoną Kristiną ir sūnų Ąžuolą. Sudėtinga buvo vaikščioti ir tvarkyti vaikų kapus (Mamočkino mamyčių ir vaikų kapinės), nes iškart pagalvodavau, ar mano vaikui, šeimai viskas gerai. Jautrus momentas.

Gavote iššūkį – 10 dienų būti be telefono. Ar nebuvo sunku atprasti nuo technologijų?

Tai buvo vienas geriausių ekspedicijos vadovų sprendimų. Be išmaniųjų mums pavyko susikoncentruoti ties ekspedicijos uždaviniais ir juos sėkmingai įgyvendinti. Misijos akimirkas galėjome padengti savo dienoraščio puslapiuose. Kai kurie net eidami rašydavo, sakė lengviau pasidarydavo.

Kurios kelionės akimirkos labiausiai įstrigo atminty? Kas sukėlė daugiausia emocijų?

Jau mano minėtos Mamočkino mamų ir vaikų kapinės buvo nejaukiausia mano lankyta vieta. Kai tu vaikštai tarp vienerių, dviejų ar septynerių metų vaikų kapų, turi būti antžmogis, kad ašaros nesusikauptų. Apmąstai jų gyvenimą ir supranti, kad jie buvo likimo taikiniai, ne vietoje ir ne laiku atsidūrę žmonės, bausti kai kada be jokios priežasties ar todėl, kad jų tėvas buvo laisvės kovotojas-partizanas. Tai suteikia dvigubos energijos sutvarkyti, atnaujinti kapavietes ir pastatyti lietuvišką kryžių jiems atminti. Tačiau būti ilgiau tose vietose man nesinorėjo, norėjau išeiti.

Ar ryžtumėtės dalyvauti dar kartą? Kodėl?

Tikrai taip, nors tokios galimybės nėra. Vienas dalyvis vyksta vieną kartą. Galbūt, po keleto metų pavyks aplankyti su šeima tas vietas ir patikrinti, kaip viskas išsilaikė.

Koks jausmas apėmė grįžus į Lietuvą?

Labai gera grįžti pas šeimą, matyti mūsų žalumą, Lietuvą. Taip pat, žinome, kad ekspedicija baigėsi, bet uždavinių Lietuvoje yra nemažai. Pirmiausia, pasiruošti pristatymams mokyklose, organizacijose ir bet kuriai bendruomenei, kurie norės mus pasikviesti.

Ko palinkėtumėte šilutiškiams?

Praėjusį savaitgalį su gimine kaip tik Šilutės rajone pasodinome Šimtmečio ąžuolą pilietiškumui bendruomenėje paminėti. Kiekvienam linkiu surasti savo nišą Šilutės bendruomenėje ar bet kurioje Lietuvos vietoje, nes mūsų šaliai reikia rankų, o mes visi turim bent po dvi. Taip pat, visus noriu paraginti prisidėti prie „Misija Sibiras“ šeimos. Jei turit mintį, svają, kad jau kitais metais galbūt norit užpildyti anketą, tai nesidrovėkit. Kiekvienais metais bendruomenė auga ir laukia naujų pilietiškai nusiteikusių veidų. Vardan tos Lietuvos!

Ačiū už pokalbį!